„Medžio stilius” salonas Kaune virto ekspozicine erdve net tik ąžuolinei produkcijai kaip mes jau įpratome matyti. Ji įgavo naujų spalvų, tapo verslo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus gražia bendradarbiavimo išraiška: turime galimybę pasižvalgyti po A.Ingelevičiaus unikalias fotografijas ir pamatyti kitokį Kauną. Vilniuje „Istorijų namuose“ tūkstančius lankytojų sutraukusi paroda yra atvira visiems Kauno gyventojams ir miesto svečiams. Tai ypatinga galimybė susipažinti su Kaunu prieš 100 metų, pamatyti unikalius vaizdus talentingo kūrėjo Antano Ingelevičiaus akimis.
„Antanai, kas tu?“
Fotografo Antano Ingelevičiaus pavardė dar iki 2022 metų pavasario nebuvo žinoma nei akyliems tarpukario Lietuvos fotografijos žinovams, nei istorikams, nei Kauno miesto tyrinėtojams. Tačiau atradus fonduose 837 stiklo negatyvus, kurie septynis dešimtmečius beveik neliesti išgulėjo Vilniaus etnografiniame muziejuje, vėliau tapusiame Lietuvos nacionaliniu muziejumi, tarsi prikėlė A.Ingelevičių ir jo kūrybą naujam gyvenimui, kurį mes galime pamatyti šiandien.
Muziejaus ikonografė Vitalija Jočytė, ėmusi tyrinėti A.Ingelevičiaus negatyvus, teigia, kad jie buvo skurdžiai aprašyti, pažymint tik tiek, kad autorius – „Ingelevičius“, nenurodant net jo vardo. „Siūlo galą aiškinantis, kas galėtų būti šis asmuo, leido užčiuopti tarp negatyvų rastos Vilkolakio teatro, tarpukariu veikusio Kaune, nuotraukos ir šio teatro režisieriaus Antano Sutkaus prisiminimų knyga, kurioje autorius vaizdingai ir išsamiai apibūdino savo Vaidybos studijos auklėtinį ir fotografą Antaną Ingelevičių“, – pasakoja viena iš parodos kuratorių V.Jočytė. Fotografo palikimą sudaro stiklo bei celiuloido negatyvai, kuriuose vyrauja kelios pagrindinės temos: XX a. 3–4 dešimtmečio pradžios Kaunas, „Vilkolakis“, kultūros veikėjai, meno darbų reprodukcijos, artimieji ir draugai, peizažai.”
Verta paminėti, kad biografiniai faktai ir kokį pasaulį matė menininkas buvo surinkti nuosekliu ir ilgai trukusiu muziejinio tyrimo metu. Jo gyvenimas tarsi dėlionė buvo konstruojamas iš įvairių fragmentų: istorinių kontekstų, archyvinių dokumentų, laiškų, tekstų, prisiminimų. Vienas iš parodos kuratorių Gytis Grižas, tyrinėdamas menininko gyvenimą teigia, „Susidurta su paslaptinga mistika: toks iškalbingas jo kūrybiškumas ir tokie menki jo gyvenimo trupinėliai, vos užsimenantys apie jį ir jo aplinką“. Pats pirmasis ir labai svarbus A.Ingelevičiaus pėdsakas buvo surastas foto mėgėjų parodos katalogo turinyje. Jame buvo užfiksuoti 35 nuotraukų pavadinimai, kurie buvo tokie aiškūs ir atpažįstami jau išryškintuose negatyvuose. Tęsiant tyrimą buvo surasta ir A.Ingelevičiaus recenzija ir dar keli dokumentai.
Tačiau pagrindinis A.Ingelevičiaus gyvenimo liudytojas ir pasakotojas tapo jo fotografijos. Ėmė ryškėti šeimos nuotraukos, paties menininko asmenybė, fotografijos stilius, o svarbiausia užfiksuotas pasaulis jo akimis – XX a. 4 dešimtmečio Kaunas ir slaptos gatvelės, kurių jau mes šiandien tikrai nepamatysime.
Pirmą kartą Lietuvos nacionalinio muziejaus paroda pristatoma ne muziejaus erdvėse
Nuo spalio 11d. įžengus į „Medžio stilius” saloną su jumis sveikinasi Antanas Ingelevičius. Kaip matome, tai charizmatiška, smalsi asmenybė, kuri mokėjo ir mėgo fotografuoti ne tik aplinką, bet ir save. O tai darė eksperimentuodamas su saulės ir šešėlių kuriamu apšvietimu. Tokiu būdu jam pavyko įamžinti tam laikotarpiui nebūdingas ir laiką pralenkiančias nuotraukų kompozicijas, kurias drąsiai galime laikyti meninės, modernistinės fotografijos pavyzdžiu. A. Ingelevičius net šmaikščiai apibūdinamas, kaip „asmenukių“ pradininkas!
A.Ingelevičius gimė 1892 m. netoli Lietuvos–Latvijos pasienio šeimoje, kuri priklausė aukštesniajam Lietuvos luomui. Žinoma, kad išaugo į 1,83 m ūgio, pailgo veido, juosvų plaukų, žaliai mėlynų akių vyriškį; tačiau kur ir kada mokėsi bei kokį išsilavinimą įgijo, – neaišku. „Kas tikrai žinoma: Kaune Antanas apsigyveno 1920 metais ir čia liko iki pat 1940 metų. Dirbo samdomu fotografu Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galerijoje. Sukūręs šeimą su žmona Olga Albertina susilaukė dviejų sūnų Rymanto Dionyzo Karolio ir Silvijaus Tauručio. Tačiau A. Ingelevičiaus pėdsakai kažkur pradingsta Antrojo pasaulinio karo metais, kai Antanas persikrausto į Vilnių, kuriame gyvena iki mirties 1947 m. Tačiau ir tai nėra iki galo aišku. Kur galėtų būti jo kapas Vilniuje – niekaip nepavyksta rasti“, – daugiau detalių atskleidžia į tyrimą apie Ingelevičiaus asmenybę įsitraukęs G.Grižas.
Besižvalgant po pirmąjį aukštą (šalia ąžuolinių laiptų projektavimo erdvių)
Pagrindinis akcentas skiriamas pajusti A.Ingelevičiaus meilę, atidumą įamžinant artimus žmones. Pamatysime žmoną Olgą, pozuojančią ąžuolyno parke, patį Antaną su sūnumis Silvijumi Tauručiu ir Rymantu Dionyzu Karoliu nusifotografavusius prie medinių laiptų, kitų artimųjų bendras fotografijas. Parodos rengėjai autorių atpažino iš archyvinės nuotraukos, esančios jo paso kortelėje.
Upės – svarbi Kauno miesto infrastruktūrinė dalis
Upės turi ypatingą vietą A. Ingelevičiaus užfiksuotuose vaizduose. Nemunas formavo ne tik Kauno kraštovaizdį ir struktūrą, bet ir miesto tapatybę. Tarpukaryje mieste veikė Žiemos uostas ir keleivių prieplauka. Žiemos uostas buvo pastatytas dešiniajame Nemuno krante karmelitų rajone iki tol apleistoje smėlio salone (dabartiniame Nemuno salos rajone). Uostą sudarė 900 metrų ilgio ir 70 metrų pylimas laivams prisišvartuoti, ant jo buvo pastatyti mechanizuoti kranai, krovinių aikštelės, nutiesti siauros ir plačios vėžės bėgiai į Kauno geležinkelio stotį. Krovininis uostas galėjo priimti iki 100 laivų, o uoste buvo perkraunami sieliai, mineralai, cheminiai produktai, statybinės medžiagos, maisto produktai, gyvuliai. Keleivinių laivų prieplauka buvo įrengta prie Vytauto bažnyčios. 1925 metais ten buvo pastatyta moderni keleivinė prieplauka su bagažo ir krovinių skyriais. Visoje krantinėje nuo Vytauto bažnyčios iki Karmelitų rajono švartuodavosi krovininiai laivai ir keleiviniai garlaiviai. Kol mieste nebuvo nutiestas vandentiekis, svarbus higieninis resursas miesto gyventojams buvo Nemuno tilteliai, liepteliai ir maudyklos, kur buvo ne tik nuleidžiamos nuotekos, bet ir skalbiama bei maudomasi.
A.Ingelevičius pasirenka netikėtą kampą ir fotografuoja prieš saulę potvynio formuojamus vaizdus ir prisitaikiusius prie gamtos sąlygų gyventojus. Kiekvienas užfiksuotas momentas labai apgalvotas ir proporcingai išdėstytas erdvėje.
Slaptos gatvelės
Kylant į antrą aukštą jus lydi vaizdai, kurie yra A.Ingelevičiaus unikalaus matymo, tik jam būdingos estetikos pavyzdys. Tai medinė Kauno architektūra, slaptos gatvelės. Nuotraukos pasakoja dar nematytą Kauno istoriją ir leidžia keliauti laiku į praeitį.
Antrame aukšte, tik užlipus laiptais
matome besikartojantį atributą – laiptus, kurie ir simbolizuoja jungtį tarp miesto ir gyventojų. Autorius natūraliam veiksme, skoningai fiksuoja žmones, kuriems kelionė kalvotu miesto reljefu buvo kasdienybė.
Kaunas įsikūręs patogioje geografinėje padėtyje. Šalia Nemumo ir Neries santakos, iš abiejų pusių stačiomis kalvomis apjuostoje erdvėje susiformavo Kauno miesto branduolys, o aplink susispietė Žaliakalnis, Šančiai ir Vilijampolė. Miesto branduolį su esančiu ant kalvos Žaliakalniu ir Aleksotu jungė gausybė medinių laiptų, kurie ketvirtajame dešimtmetyje buvo pakeisti granitiniais, susisiekimas buvo palengvintas įrengus funikulierius.
Įžengus į pagrindinę erdvę
mus pasitinka vienas iš ryškiausių ir geriausių A.Ingelevičiaus darbų – „Laikraščių kioskas“ ( 1926). Platus laikraščių pasirinkimas įvairiausiomis kalbomis ir antraštėmis pasakoja tuometinio Kauno tarptautiškumą. Tuo tarpu berniukas simbolizuoja vietinių gyventojų kuklumą, paprastumą. Tiems, kurie susipažinę su Hugo kūryba, šis berniukas – tikras Kauno Gavrošas!
Šalia ąžuolinių durų ir laiptų ekspozicijos galime labiau ištyrinėti pradingusio Kauno namelių, skersgatvių krentančius šešėlius, miesto kalvas
Pasak Kęstučio Kilinsko, po pirmo pasaulinio karo Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir Lenkijai okupavus Vilnių, Kaunas buvo priverstas tapti Lietuvos laikinąja sostine. Buvusiam Kauno gubernijos centrui, apsuptam karinių įtvirtinimų ir fortų žiedu, reikėjo išsivaduoti iš carinės Rusijos imperijos palikimo, nusimesti murziną provincialumo rūbą ir tapti reprezentaciniu moderniu Lietuvos miestu, valstybinio gyvenimo arena bei tautos pasididžiavimo ženklu. Dėl šios priežasties tarpukario Kaunas patyrė milžinišką transformaciją ir pagal gyventojų skaičių tapo didmiesčiu: jo gyventojų skaičius išaugo nuo 90 iki 155 tūkstančių, o miesto plotas padidėjo tris kartus.
Transformacijas patyrė Kauno miesto urbanistinė struktūra, susisiekimo sistema (vietoj arklių traukiamos „konkės” ir siaurojo geležinkelio pradėjo kursuoti autobusai), įvesta kanalizacija ir elektra, buvo pastatyta daug reprezentacinių valstybinių pastatų, ministerijų, rūmų, muziejų, mokyklų, bankų, bibliotekų ir įvairių namų kvartalai. Iki 1937 metų mieste iškilo apie 12 tūkstančių naujų pastatų, kurių architektūros stilius sekė higienos, atvirumo ir šviesos idėjomis. Miesto kraštovaizdyje buvo materializuotas Lietuvos istorijos pasakojimas, pakeisti gatvių, aikščių ir skverų pavadinimai. Pokyčiai buvo tokie dideli, kad ketvirtojo dešimtmečio pabaigos Kaunas sulaukė didmiesčiui ir valstybės sostinei skirtų epitetų. 1938 metais apsilankęs vokiečių žurnalistas Viktoras Zinghausas (Victor Zinghaus) Kauną pavadino metropoliu, o estų architektas Hanas Kompusas (Hanno Kompus) rašė, kad „Kaunas statosi greitu tempu, stropiai ir nesiskaito su išlaidomis”
Jeigu ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kaunas tapo modernios valstybės sostine, tai pirmaisiais pokario metais buvo mažiausiai į valstybės sostinę panašus miestas Europoje. Atvykę į Lietuvą užsienio diplomatai dalinosi įspūdžiai, Danijos konsulas Erikas Bieringas rašė: „Lietuvos sostinė daro mažo, tikrai vargingo ir aptriušusio Rusijos miesto įspūdį.“ Pirmaisiais pokario metais Kaune rezidavę užsienio valstybių atstovai buvo vieningos nuomonės, jog Kaunas – ne Europa, o labiausiai į vakarus nutolusio Azijos dalis.
Aplink stačiakampio miesto planą pradėjo statytis gyvenamieji sodybinio tipo vieno aukšto mediniai namai, kuriuose gyveno labiau pasiturintys miestiečiai, dažniausiai laisvųjų profesijų atstovai bei tarnautojai. Kauno priemiesčiuose, Vilijampolėje ir kiek mažiau Žaliakalnyje koncentravosi pramonė ir darbininkų kvartalai. Jų urbanistinė struktūra buvo būdinga kaimui, o gyvenimo kokybės sąlygos labai atsiliko nuo miesto branduolio.
Antrajame aukšte praėjus durų ekspozicija – chaotiški Kauno priemiesčiai
Tarpukario Kaune buvo aštri gyvenamojo būsto problema, todėl miesto pakraščiuose pradėjo kurtis chaotiški priemiesčiai, ištisi lūšnynų kvartalai, kurių suformavimą skatino didelių sklypų savininkai, suskaidę juos į mažesnius žemės lopinėlius, kuriuos nuomojo skurdžiausiems miesto gyventojams. Tokios teritorijos buvo pramintos „Argentina“ ir „Brazilija“, nes juose apsigyveno emigracijoje laimės neradę lietuviai.
Būtent toks Kaunas atsiskleidė ne tik amžininkų liudijimuose, bet ir Antano Ingelevičiaus fotografijose. „Tie, kas įpratę matyti reprezentacinius laikinosios sostinės objektus, ypač XX a. 4 dešimtmečio fotografijose, čia neras pagrindinių miesto gatvių ir svarbių architektūrinių objektų, nes fotografo žvilgsnis krypo į šalutines miesto gatveles, kiemus su džiovinamais patalais ir murzinais vaikais, tarpuvartes, tipažus ir sukūrė savitą, švelnų romantišką miesto vaizdinį, kuriame skamba kiekviena detalė – saulės šypsnys, senamiesčio kieme, ant tvoros užmesti skalbiniai, katinas, pieno čiurkšlė, suvargusios moters figūra, naujojo miestiečio kuklus išdidumas…”, komentuoja V.Jočytė.
Paroda baigiasi praėjus pro grindų ir laiptų ekspoziciją. Viena iš ryškiausių ant šios sienos kabančių nuotraukų yra ,,Pamaldos Pažaislio bažnyčioje“. Nuotrauka pasakoja apie skirtingus žmonių gyvenimus: moteriškės su skarelėmis, ponios su skrybėlaitėmis. Šios nuotraukos išskirtinumas – tiesiai į A.Ingelevičiaus objektyvą žiūrintis ir jame atsispindintis gilus, smalsus mergaitės žvilgsnis. Visos detalės, šešėliai ir apšvietimas susijungia į vieną bendrą visumą ir paverčią šią fotografiją dar vienu menininko šedevru.
Neabejojame, kad jums ilgam įsimins pasivaikščiojimas po Kauną, kurį jautriai stebėjo ir fiksavo talentingas, naujai atrastas ir žymų pėdsaką Lietuvos fotografijoje palikęs menininkas. Lauksime grįžtant, nes įspūdingi miesto vaizdai kviečia jais grožėtis dar ne kartą. Paroda veiks iki 2023 m. vasario mėn. 3 d.
Informacija paruošta pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus leidinį „Antanas Ingelevičius. Kūrėjas ir miestas”, 2022.
